uolingas

uolìngas, -a adj. (1) K, Rtr, BŽ513, -à (3^a) Š 1. SD¹115, SD228,337, H, H174, R, MŽ, P, N, A1885,317, M, L, Š, EncIX220, DŽ, NdŽ, KŽ turintis daug uolų, uolotas: Sėjėjai … uolingą dirvą tropija TP1881,25. Kvapusis rozmarinas savaime auga Viduržemio jūros srities uolingose vietose rš. Uolingasis Šusanų salynas … tur … milijoną gyventojų LC1884,3. Povilas išvyksta į uolingąją Arabiją Skv ApD9,19(komentaras). Tai jie bijodamiesi, kad neužbėgtų ant uolingos vietos, išmetė nuog pasturgalio akrūto keturis inkarus Bb1 ApD27,29. Kaip uolìnga arba akmeninga dirva, kurie ne teip užkietėję yra, kaip pirmieji, bet veikiai su noru ir su linksmybe priima žodį Dievo DP100.

uolìnga n.: Kaip čia tuščia ir uolinga! Pč. uolìngai adv. K, KŽ.

2. Vd uolinis, kietas, tvirtas, stiprus: Uolingas akmuo SD1166. | prk.: Perkūnas uolingas širdis sudaužys rš. [Petrą] Viešpatis ne uolìngu nei akmeningu, bet pačia uola ir akmenimi pramint ir padaryt teikės DP468. O teip kožnas papratimas, kožnas būdas krutina aną širdį uolingą MP100.